Pertekliniai gamybos pajėgumai nėra naujas reiškinys Kinijoje, tačiau šįkart jis susijęs su didesne gaminamos produkcijos įvairove. Būtent dėl tokios įvairovės perteklinę pasiūlą darosi sunkiau kontroliuoti, o nepakankamą paklausą vidaus rinkoje teks kompensuoti kitomis priemonėmis.
Pertekliniai pajėgumai Kinijai ne naujiena
Kinija seniai įprato prie investicijomis skatinamo augimo modelio, kuriuo ir pagrįsta puiki šalies ekonomika pastaruosius trejetą dešimtmečių. Vis dėlto dėl tos pačios priežasties ekonomika tampa jautri pasiūlos-paklausos disbalansui, kuris lemia pasikartojančius perteklinių pramonės pajėgumų epizodus. Ši problema atsirado dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai paspartintos rinkos reformos sukėlė darbui imlių pramonės gaminių perteklių. Vienas ženklesnių epizodų pasireiškė 2014-2016 m., kai didžiulės investicijos po pasaulinės finansų krizės sukėlė statybos medžiagų pasiūlos perteklių.
Nors tai irgi nieko naujo, disbalansai vėl išryškėjo po COVID-19 protrūkio, daugiausia dėl gamyboje pasirinktų priemonių socialinei sąveikai mažinti. Vis dėlto ekonomikai bundant po pandemijos, namų ūkiai taip pat neatsigavo taip stipriai, kad „suvalgytų“ didėjant gamybos apimtims pagamintą produkciją. Tarptautinėje arenoje vykstant varžytuvėms dėl žaliosios pertvarkos, švarių Kinijos technologijų pagamintos produkcijos perteklius irgi tapo dėmesį atkreipiančia tema visame pasaulyje, kadangi perteklinių šalies pajėgumų galėtų pakakti ir dvigubai didesniam tokios produkcijos eksportui.
Šįkart perteklinių pajėgumų problema platesnio masto
Sprendžiant iš pramonės pajėgumų išnaudojimo rodiklių, perteklinių pajėgumų mastas atrodo mažesnis negu praėjusį kartą. Vis dėlto problema gali paaštrėti, jeigu kapitalo investicijos ir toliau augs greičiau nei gamyba, taip išryškindamos perteklinius pajėgumus, o ypač, jeigu su jomis nespės paklausa vidaus rinkoje. Tuo tarpu perteklinių pajėgumų rizika neapsiriboja konkrečiais sektoriais - ji akivaizdi įvairių vartojimo prekių, statybinių medžiagų, mašinų ir transportavimo įrangos srityse.
Vidaus rinkos gaivinimui, siekiant sugerti perteklinių pajėgumų produkciją, reikia laiko
Vyriausybė ėmėsi priemonių, siekdama sureguliuoti pajėgumų plėtrą: skatinama tobulinti pramonės įrangą ir technologijas ir atitinkamai palaikyti paklausą. Pavyzdžiui, įvesti griežtesni kokybės reikalavimai ličio jonų baterijų, saulės energijos ir cemento klinkerio gamybai. Vis dėlto, mažai tikėtina, kad šios priemonės bus pritaikytos ir kituose sektoriuose, kadangi jos kenkia trumpalaikiam ekonomikos augimui.
Tvaresnis sprendimas yra skatinti paklausą: neseniai įvestos fiskalinės paramos priemonės labiau orientuotos į prekių vartojimo ir patalpų panaudojimo skatinimą, o ne statybą. Vis dėlto, vartotojų pasitikėjimui beveik pasiekus istorinę žemumą, ekonomika negali pasikliauti vien vidaus paklausa ir kęsti ilgalaikę perteklinių pajėgumų problemą. Tai sustiprins defliacinį spaudimą, atsilieps įmonių pelnui bei stabdys verslo plėtrą.
Lengvai prieinamų eksporto rinkų era, panašu, baigiasi
Istoriškai eksportas kompensuodavo vidaus paklausos trūkumą, tačiau laisvosios prekybos, kuri leido Kinijai kadaise klestėti, dienos, regis, baigėsi: prekybos barjerai didėja, o D. Trumpo antruoju prezidentavimo laikotarpiu, tikėtina, ims didėti dar greičiau. Nepaisant Kinijos pastangų stiprinti ryšius su globaliaisiais Pietumis, daugelis besivystančių šalių taip pat įvedė barjerus prekybai, siekdamos apsaugoti savo darbo vietas ir gamintojus. Pavyzdžiui, Indonezija svarsto įvesti iki 200% siekiančius tarifus bazinėms iš Kinijos importuojamoms pramoninėms prekėms.
Didesnės investicijos užsienyje siekiant abiem pusėms palankių rezultatų
Didėjanti trintis prekyboje gali savo ruožtu paskatinti Kinijos įmones investuoti tiesiogiai tose šalyse, į kurias būdavo eksportuojama produkcija, taip siekiant apeiti iškylančius sunkumus. Šią priemonę kai kurios prekybos partnerės galimai sutiks su džiaugsmu, nes tiesioginės investicijos gali sukurti darbo vietų ir atnešti naujų technologijų, tuo pačiu paskatindamos kiniškų pusfabrikačių eksportą.
ASEAN1 2022-2023 m. liko pagrindine Kinijos investicijų kryptimi, o tuo tarpu Europoje daugiausia jų (4,5% Kinijos tiesioginių investicijų užsienyje) atitenka Vengrijai. Nepaisant to, Kinijos investicijos sulaukia vis atidesnio išsivysčiusių šalių vyriausybių vertinimo ir ne vien tik dėl nacionalinio saugumo priežasčių. Europoje, nors vertinimas ir sugriežtintas, kai kurios šalys, tokios kaip Vengrija, Lenkija ir Italija, toliau mielai priima tokias investicijas, ypač elektromobilių sektoriuje.
> Sužinokite daugiau - atsisiųskite visą mūsų tyrimą (pdf 2MB)
1 Pietryčių Azijos valstybių asociacija (angl. ASEAN) turi 10 valstybių narių. Asociaciją 1967 m. įkūrė Indonezija, Malaizija, Singapūras, Tailandas ir Filipinai, o vėliau prie jos prisijungė Brunėjus (1984), Vietnamas (1995), Laosas ir Mianmaras (1997) bei galiausiai Kambodža (1999).
