Lapkričio pabaigoje „Coface“ generalinis direktorius Xavier Durand davė išsamų interviu laikraščiui „L'Agefi“. Pirmojoje jo dalyje X. Durand paaiškina pasaulyje kylančių konfliktų padarinius įmonėms, ir ką tai reikš pačiai „Coface“.
Karai Ukrainoje ir Izraelyje vėl atkreipė visų dėmesį į politinę riziką. Kaip tai paveiks mūsų galimybes interpretuoti ekonomikos pokyčius?
Iki 2019-ųjų ar net 2022 m. daug negalvojome apie politinę riziką. Net neabejojome, kad dominuojantis Vakarų demokratinių valstybių modelis ir toliau stabiliai žengs į priekį, bent jau kaip siektinas modelis. Po 70 taikos metų įsivyravo regimybė, kad pasaulis laikosi stabiliai, nors pasirodė, kaip taip nėra.
Pagrindiniai naujajai tvarkai įtaką darantys veiksniai yra grėsmė JAV įtakai, kuri valdant Donaldui Trumpui iš rimtos pasidarė dar rimtesnė, ir šalies pasitraukimas iš pasaulinės arenos, kur priešakyje stovėjo jis. Tuo pačiu metu tarptautinėje scenoje, tiek kilus karui Ukrainoje, tiek Afrikos šalyse, vėl pasirodė Rusija. Kilus karui Izraelyje, iškilo Irano klausimas. Kinija pradeda mankštinti raumenis, kaip matome Kinijos jūroje ir aplink ją. Be to, nusistovėjusiai tvarkai iššūkį ketina mesti dar vienas blokas – BRICS šalys. Nors šių šalių – Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos – interesai skiriasi, tai tik parodo, kad judame labiau susiskaldžiusio, daugiapolio pasaulio link. Įvairūs neramumų šaltiniai sukuria tokį nestabilumą, kokį jau buvome pamiršę, o naująjį galios balansą apčiuopti labai sunku.
Po šių karų ekonominis poveikis, priklausomai nuo to, kiek suinteresuotosios šalys jautrios žaliavų kainų kilimo rizikai, nulems atsirasiančius laimėtojus arba pralaimėtojus. Atrodo, kad Europa čia pralaimi: ji atsidūrė energetikos krizės priešakinėje linijoje, o tuo tarpu JAV iš šios situacijos ir persiginklavimo, kuris gerokai kilstelėjo jos eksportą, turi gana didelės naudos.
Tiekimo grandinės bus nuolat restruktūrizuojamos, nes Vakarų šalys nekantrauja rasti būdą perkelti gamybą iš tolimesnių šalių į artimesnes arba, kaip visai neseniai pasimatė, draugiškas šalis. Šis pokytis neišvengiamai vyks laipsniškai, nes neįmanoma pernakt rasti darbuotojus ir perkelti infrastruktūrą. Be to, dar reikia susitaikyti su tuo, kad gamyba nuo šiol kainuos brangiau. Tokią kainą tenka mokėti norint laikyti kontrolę savo rankose.
Su kokiomis naujomis grėsmėmis be šalių keliamos rizikos susiduria verslo įmonės?
Po ilgus metus trukusio pinigų kiekio didinimo ir po COVID-19 pasipylus pigiems pinigams, vyriausybės stulbinamu greičiu įgyvendino stiprias beprecedentes intervencijas, kurios po grįžusios infliacijos lėmė sugriežtintą pinigų politiką. Ilgainiui šis sugriežtinimas turės dvejopą poveikį: likvidumas sumažės ir išaugs kreditų sąnaudos visiems ekonominiams partneriams, ypač įmonėms. Kita vertus, kadangi valstybės dar labiau įsiskolino, jos turi mažiau erdvės manevruoti. Tuo pačiu metu verslas mato, kad sąnaudos dėl geopolitinės įtampos tiesiog šauna į viršų. Vis dėlto ne visos įmonės turi galimybę perkelti didėjančias sąnaudas į pardavimo kainas, o tai reiškia, kad iškyla pavojus jų pačių pelningumui.
Tokia situacija klostosi kontekste, kuriame verslui reikia taip pat atsižvelgti į demografinius pokyčius. Vakarų šalyse ir Kinijoje dėl populiacijos senėjimo mažėja darbingo amžiaus suaugusiųjų dalis, todėl nedarbo lygis ir toliau išlieka žemas, o jeigu taip tęsis ir toliau, darbo užmokesčio kaštai išliks dideli. Lygiagrečiai vis aštriau akis bado klimato kaita; šiai problemai spręsti būtinos investicijos. Tai savo ruožtu išaugina energijos kaštus, ir tai, mano nuomone, tėra tik pradžia. Suminis visų šių neigiamų veiksnių poveikis reiškia, kad mažai kas klostosi verslui palankia linkme.
Kokią tai turės įtaką Prancūzijoje dirbančioms įmonėms?
Prasčiausia situacija su įmonių nemokumu buvo 2021 m. birželį. Pastaruosius dvejus metus matomą dinamiką apibūdinčiau kaip padėties normalizavimąsi palyginti su praeitu laikotarpiu. Nuo metų pradžios nemokumo atvejų lygis fiksuojamas didesnis negu 2019-aisiais (3,5 % daugiau). Iš pradžių šis pokytis paveikė mažiausias įmones, t. y. daugiausia dirbančias su tam tikrais sektoriais, pavyzdžiui, statybos, kadangi palūkanų normų šuolis nepalankiai atsiliepė nekilnojamojo turto vystytojams. Įmonėse išsekus pertekliniams pinigams, bankrotai pradėjo daryti poveikį ir didesnėms bendrovėms.
Be statybos sektoriaus spaudimą patiria ir mažmeninės prekybos įmonės. Šis sektorius jau kurį laiką susiduria su elektroninės ir fizinės komercijos konkurencija. Be to, aukštos infliacijos kontekste visos suinteresuotosios šalys stengiasi perkelti kainos augimą kitiems ir sustoja tik tada, kai vartotojai ima ieškoti alternatyvų: šį atvejį gerai iliustruoja ekologiškų produktų pardavimo apimčių mažėjimas.
Kokį poveikį pastarieji konfliktai turės jūsų įsipareigojimams?
Pradėkime nuo to, kad mes peržiūrime šalių rizikos analizę tris kartus per metus, atsižvelgdami į naujai atsirandančius rizikos veiksnius arba kitą ne tokią aukštą riziką. Be to, mes nuolat koreguojame savo rizikos pozicijas vadovaudamiesi proaktyvia rizikos valdymo ir prevencijos politika. Pernai mūsų rizikos pozicijos Rusijoje vos per kelis mėnesius krito nuo penkių milijardų eurų iki visiško minimumo. Kol kas pernelyg anksti prognozuoti spalio pradžioje Vidurio Rytuose įsiplieskusio konflikto poveikį. Šiose šalyse mūsų pozicijos labai nedidelės, nors Izraelis yra iš jų reikšmingiausia, bet vis dar labai sudėtinga prognozuoti, kiek laiko konfliktas tęsis.
Ko galėtume pasimokyti iš COVID-19 krizės ir jos paskatintos valstybės paramos kreditų draudimui?
Vyriausybės įsikišo susidarius visiškai naujai ir santykinai dinamiškai besirutuliojančiai situacijai. Nebuvo kito pasirinkimo, kaip „bet kokia kaina daryti tai, ką reikia“, kad išvengtume tokio pat sukrėtimo kaip 2007-2008 m., kadangi krizė atrodė būsianti laikina. Palaikyti kreditų draudimą buvo vienas iš būdų nuraminti žmones dėl galimai dar blogesnės situacijos.
Vis dėlto ši krizė nebūtinai patikimai parodo, ko laukti iš kitos arba koks bus jos mastas, arba kaip į ją reaguos valdžios įstaigos. Nepaisant to, suprantama, kad negalime visuomet tikėtis, jog sistema bus gelbstima naudojantis viešosiomis lėšomis, kad yra ribos, kiek tai galima daryti.
„Coface“ visuomet turėdavo pasiruošusi veiksmų planus, kurie suderinami su mūsų klientais ir yra proporcingi numatomiems įvykiams. Kita vertus, valstybės, o juolab privatūs draudikai negali apdrausti suinteresuotųjų šalių nuo recesijos. Tai akivaizdu, jeigu palyginsime mūsų įmonės dydį su ekonominiais sunkumais, apie kuriuos kalbame. Neapibrėžta kreditų draudimų logika yra paremta mūsų gebėjimu koreguoti riziką pagal konkrečias mums gresiančios rizikos sąlygas.
Kuo jūsų įmonė gali padėti vykdantiems eksportą?
Eksportas, turiu galvoje sandorių tarp šalių draudimą, šiandien sudaro 40 % mūsų verslo ir nuo seno tebėra mūsų stiprioji vieta. Grupė turi biurus 100 šalių, o draudimą siūlo 200 valstybių. Mes padedame įmonėms vykdyti rizikos stebėseną visame žemės rutulyje.
Vyriausybės teikiamos priemonės, padedančios verslui, ypač mažoms įmonėms, vykdyti eksportą, yra sveikintinos, nes šiame kontekste jos susiduria su daugybe nežinomųjų. Valstybinės garantijos, kurias tvarkydavo „Coface“, dabar yra išimtinė „Bpifrance“ prerogatyva. Jie apdraudžia svarbiausias strategines eksporto sutartis, kurių draudimo privatūs draudikai neteikia arba teikia itin retai: tai su branduoline energija, ginklais, aviacija, technologijomis susijusios sutartys ir t. t.
Prancūzai turi gerai žinomą ir stiprią Prancūzijos eksporto agentūrą. Pagrindinis iššūkis yra padėti prasiveržti ne tik tarptautinėms, bet ir mažos bei vidutinėms įmonėms. Įvertinus didžiulę įvairovę, užduotis nelengva – tam reikalinga atitinkama kultūra ir tarpininkai. Kaip kreditų draudimo įmonė galime padėti, pateikdami duomenis apie pasirinktas užsienio rinkas.
