Neseniai Egipto centrinis bankas (Egipto CB) nurodė komerciniams bankams apriboti naudojimąsi kreditinėmis kortelėmis, kai operacijos vykdomos užsienio valiuta. Tai paskutinioji iš užsienio valiutos trūkumo šalyje apraiškų. Egipto importuotojams vis sunkiau vykdyti atsiskaitymus užsienio valiuta su tiekėjais užsienyje. Ši problema prasidėjo su COVID-19 pandemija, kuri sukėlė prekybos ir turizmo sutrikimus, ir paaštrėjo prasidėjus karui Ukrainoje, kuris prisidėjo prie naftos produktų (Egiptas - grynasis šios produkcijos importuotojas) ir maisto, ypač kviečių (Egiptas - pasaulyje didžiausias jų importuotojas) kainų kilimo.
Užsienio valiutos poreikis didžiulis, tačiau šaltiniai riboti
Egiptas ir toliau patiria didžiulį išorinio finansavimo poreikį, dėl kurio tenka pirkti užsienio valiutą, pirmiausia, kad galėtų vykdyti išorinės skolos mokėjimo įsipareigojimus (rugsėjo mėn. duomenimis, 165 mlrd. JAV dol.). Pasak Egipto CB atstovų, jų kaštai 2024 m. gali pasiekti 29 mlrd. JAV dol. Centrinio banko užsienio valiutos atsargų lygio palaikymas - antrasis suvaržymas (jos jau krito nuo 45,4 mlrd. JAV dol. 2019 m. iki 35 mlrd. JAV dol. 2023 m. rugsėjį, kas prilygsta 4,5 mėn. prekių ir paslaugų importui), nors tuo pačiu metu reikia kompensuoti vietos valiutos nuvertėjimą, kurį lemia tos pačios užsienio valiutos pardavimas.
Šalies tradiciniai užsienio valiutos šaltiniai šiuo metu patiria spaudimą, todėl situacija darosi dar labiau komplikuota. Dėl pasaulinės prekybos sulėtėjimo nuo metų pradžios mažėjo judėjimas Sueco kanalu, o šalia vykstantis Izraelio ir „Hamas“ konfliktas lems pajamų iš turizmo krytį regione. Emigrantų pervedimai, daugiausia iš Persijos įlankos šalių ir JK, pirmąjį 2023 m. pusmetį krito 38%, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais.
Įvairios spaudimo užsienio valiutos atsargoms mažinimo strategijos
Be importo susitraukimo, kuris buvo pasiektas normuojant užsienio valiutą, esama ir kitų strategijų, kuriomis galima mažinti spaudimą užsienio valiutos atsargoms, ir visos jų turi savo riziką bei pranašumus.
Reikšminga valiutos devalvacija kartu su didesniu palūkanų normų lankstumu būtų pirmasis variantas, kadangi tai sušvelnintų spaudimą valiutai. Vis dėlto spartus pradinis nuvertėjimas būtų neatsiejamas nuo ir taip jau aukštos infliacijos šuolio.
Pinigų ir fiskalinės politikos griežtinimas yra antrasis variantas. Jis palengvintų kintamosios palūkanų normos įvedimą, mažinant namų ūkių vartojimą ir importą. Čia nebūtų apsieita be liaudies nepasitenkinimo.
Trečiasis variantas yra ieškoti sprendimo būdų už šalies ribų, didinant tiesiogines užsienio investicijas (TUI), tačiau prieš tai būtina sumažinti ryškų kariuomenės vaidmenį ekonomikoje išparduodant jos turtą.
Viena iš galimybių yra sudaryti barterines sutartis, kuriomis būtų palengvintos sąlygos importui, nesekinant užsienio valiutos atsargų. Taip padaryti numatoma, pavyzdžiui, su arbatos importu iš Kenijos.
Susidūrusi su šia sudėtinga situacija ir liaudies ir kariuomenės priešiškos reakcijos grėsme prieš pat prezidento rinkimus gruodį, valdžia veikiausiai pamėgins atidėti ir sušvelninti šias griežtas reformas, padedama tiek vietos (Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai), tiek tolimų (JAV) partnerių, o taip naudodamasi santykiniu pasauliniu žemės ūkio produkcijos kainų mažėjimu.
Tokiomis sąlygomis būtų nerealu tikėtis, kad užsienio valiutos krizė pradės spręstis dar iki prezidento rinkimų, o kopimas iš jos gali būti tik laipsniškas ir ne be atkryčio rizikos.
