„Coface“ skelbia 2024 m. šalių ir sektorių rizikos vadovą. Kaip ir kiekvienais metais, mūsų ekonominių tyrimų komanda pateikia 160 šalių ir 13 sektorių rizikos analizę bei prognozes. Sužinokite!
Pratarmėje „Coface“ generalinis direktorius Xavier Durand apibendrina pagrindinius rizikos veiksnius 2024 m.
Atėjo 2024-ieji. Ar jau grįžtame į normalų gyvenimo ritmą?
Galiausiai 2023 metai netapo tokiais baisiais, kaip baiminomės. Laimė, rizika, ypač susijusi su energijos tiekimu, nepasireiškė, bent jau Europoje. Tikimasi pasaulinės ekonomikos augimo maždaug 2,5%. Nors šis rodiklis potencialiai galėtų būti didesnis, toks rezultatas vis vien neblogas, vertinat sunkumus, su kuriais teko susidurti per metus. Turėtume prisiminti, kad 2023 m. prasidėjo bankų krize Jungtinėse Amerikos Valstijose ir baigėsi nauju konfliktu, šįsyk Vidurio Rytuose. Tuo tarpu Kinija nuvylė, JAV įtikino, o Europa išgyveno šiek tiek neramioje pinigų ir finansų aplinkoje. Priešingai investuotojų lūkesčiams, pagrindiniai centriniai bankai ir toliau didino pagrindines palūkanų (Federalinis atsargų bankas +100 bazinių punktų, Anglijos bankas +175, Europos centrinis bankas +200), paskatindami staigų skolinimo susitraukimą ir ūmų ilgalaikių palūkanų normų šuolį. To nepakako sutrikdyti kapitalo rinkas, kurias iš esmės palaikė verslo veiklos atsparumas ir įmonių pelningumas. Greitesnis nei tikėtasi infliacijos krytis dėl žemesnių žaliavų kainų ir metų pabaigoje pasirodžiusios galimybės, kad centriniai bankai reikšmingai sumažins pagrindines palūkanų normas, taip pat prisidėjo prie šio pagreičio.
Pagrindinė priežastis, kodėl 2023 m. rezultatai geresni nei tikėtasi, glūdi iš pradžių nepakankamai įvertintame privačių įmonių finansiniame atsparume. Šis „finansinis atsparumas“ ir buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs iki šiol nedidelių įmonių nuostolių, stabilaus užimtumo ir namų ūkių santaupų mažinimo ciklo įsisukimą. Tai ypač pasakytina apie Jungtines Amerikos Valstijas, kur vartojimas ir toliau palaikė augimą (1,5 punkto BVP 2023 m., kai numatomas apie +2,5% BVP augimas). Vis dėlto paskutiniai skaičiai rodo, kad šis puikus mechanizmas pradeda strigti. Santaupos išleistos, pinigų srautai reikšmingai sumažėjo, o įmonių nemokumo atvejų skaičius auga tiek dažnio, tiek reikalavimų dydžio prasme.
Kaip rutuliosis 2024-ieji?
Vieninteliu dalyku galime iškart neabejoti: siurprizų bus. Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad istorijos kaita spartėja, ir būtų keista, jeigu 2024-ieji taptų išimtimi. Juolab, kad šiais metais vyks itin daug rinkimų - 70 šalių, kurios sudaro daugiau kaip pusę pasaulio populiacijos ir BVP, numatyti parlamento ir (arba) prezidento rinkimai: tvyrant padidėjusiai socialinei įtampai ir stiprėjant visų rūšių populizmui, pradedant Taivanu (prieš kelias savaites) ir baigiant lapkritį JAV, rinkėjai bus kviečiami prie balsadėžių Indijoje, Pakistane, Pietų Afrikoje ir Irane, jau nekalbant apie kitą pavasarį Europoje vyksiančius rinkimus. Suirutės apimtame geopolitiniame kontekste turėtų pasitaikyti vieni kiti neramumai: prasideda tretieji karo Ukrainoje metai, o Izraelio ir „Hamas“ konfliktas grasina įsiplieksti visame regione.
Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad istorijos kaita spartėja, ir būtų keista, jeigu 2024-ieji taptų išimtimi.
Vertinant griežtai iš makroekonominės perspektyvos, vis dar pagrįsta tikėtis užtęsto, tačiau vis tiek minkšto pasaulinės ekonomikos nusileidimo. Nors prieš keletą mėnesių baiminomės, kad rinkose prasidės rimti neramumai, finansinių sąlygų sušvelninimas leidžia ramiau žvelgti į ateinančius metus. Tad mūsų pagrindiniame scenarijuje atmetama finansinio kracho ir kietojo nusileidimo hipotezė. Nepaisant to, pasaulinė ekonomika turi reikšmingai sulėtėti, palyginti su praėjusiais metais - dar maždaug puse procentinio punkto (+2,2%). Šį sulėtėjimą daugiausia lems 2023 m. prastų rodiklių pasiekusios pagrindinės išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalys, kurių priešakyje - JAV (tikimasi, kad pastarosios augimas viršys +1%), bet taip pat ir Kinija (+4.3%), kuri bando pertvarkyti savo augimo modelį ir kuriai dar vis reikia atsikratyti praeities ekscesų (nekilnojamojo turto vystymas, pertekliniai gamybos pajėgumai ir t.t.). Europos ekonomikos augimas gi turėtų šiek tiek paspartėti, veikiamas numatomo (ir su viltimi laukiamo) Vokietijos ekonomikos atsigavimo, nors Senojo žemyno augimas toli gražu nepasieks potencialo (+0,9%). Galiausiai reikia paminėti, kad susilpnėjusi dolerio pozicija ir palūkanų normos turėtų leisti kiek lengviau atsikvėpti besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims, susidūrusioms su apribotomis (re)finansavimo iš išorės galimybėmis. Vis dėlto niekas nėra garantuota, ir mūsų pagrindinis scenarijus veikiau primena kalnagūbrį negu platų kelią. Kalbant apie infliaciją, bent kol kas jos mažėjimas iš esmės ir toliau susijęs su ankstesnio laikotarpio infliacijos poveikiu energijos kainoms ir prekių kainų mažėjimui, vartojimui persibalansuojant paslaugų link ir normalizuojantis tiekimo grandinių darbui. Iššūkis 2024 m. bus nustatyti, ar pinigų politikos sugriežtinimo, kuris buvo vykdomas daugiau kaip pusantrų metų, pakanka norint pasiekti daugiau nei šią mechaninę dezinfliaciją ir žengti paskutinį žingsnį, grąžinant infliaciją į 2%. Paslaugų kainų, kurios vertinant pagal praėjusius metus, vis dar didesnės 4-5%, augimas rodo, kad mūšis vyksta, tačiau jis dar nelaimėtas.
Bet kuriuo atveju, jeigu nenutiks kas nors blogo, centriniai bankai nesumažins pagrindinių palūkanų normų taip greitai ir agresyviai, kaip jas pakėlė. Panašiai galima pasakyti ir apie ilgalaikes palūkanų normas: mažai tikėtina, kad jos greitu laiku grįš ten, kur laikėsi paskutinius penkiolika metų. Kitaip tariant, nestabilumą ir toliau daugiausia lems daugumoje išsivysčiusių šalių stebimas paslėptas tikslų - plataus masto ribojimus taikančios pinigų politikos ir skatinamosios fiskalinės politikos - konfliktas.
Vadovo 28-oje laidoje aprėpiami visi šie klausimai ir bandoma pateikti atsakymus, kaip visuomet, vadovaujantis dvilypiu geografiniu ir sektoriniu požiūriu. Linkiu visiems įdomaus šios publikacijos, kurią „Coface“ skelbia kasmet, skaitymo.