Priešingai pernai, apėmus euforijai dėl popandeminio pakilimo, pabudusioms viltims, 2023 m. makroekonominė perspektyva mažų mažiausiai liūdna. Ar tokioje situacijoje reikėtų tikėtis išaugusio prašymų atlyginti nuostolius ir įmonių bankrotų skaičiaus? Atsakymus į kai kuriuos klausimus pateikia grupės vyriausiasis ekonomistas Jean-Christophe Caffet.
Kaip keičiasi ekonominės galimybės 2023-aisiais?
2022 m. baigėsi itin prastai ir toli gražu nepateisino pernykščių vilčių, užplūdus pakiliai nuotaikai dėl popandeminio atsigavimo. Makroekonominės perspektyvos 2023 m. atrodo mažų mažiausiai niūrios. Dauguma nustatytų rizikos veiksnių pasireiškė ir sukėlė susirūpinimą dėl dar vienų sunkių metų pasaulinei ekonomikai, ypač Europai, kurios ekonomika jau sustojo, o infliacija toliau kyla į naujas aukštumas.
Siekdami išvengti praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio scenarijaus, centriniai bankai pradėjo pinigų politikos griežtinimo ciklą. Jų teigimu, šios priemonės bus atšauktos tik tuomet, kai labiau nusistovės kainos, nors makroekonomikai tai gali kainuoti naują recesiją.
Griežtesnėmis finansinėmis sąlygomis (ypač tokio masto) paženklinti laikotarpiai kone visuomet turi poveikį žalų skaičiui. Juo labiau tada, kai juos lydi kiti veiksniai, darantys spaudimą įmonių pelningumui, kaip kad yra šiandien, staiga kylant arba toliau laikantis aukštam gamybos sąnaudų lygiui ir biržos prekių, ypač energijos, kainoms ir galimai ateityje darbo užmokesčiui. Kasmet vykdomos derybos, kai nedarbas visiškai nedidelis ir dažnai fiksuojama dviženklė infliacija, nepalieka daug erdvės abejonėms: kitais metais darbo užmokesčio sąnaudos pastebimai didės; žinoma, išliks aiškūs skirtumai tarp šalių ir verslo sektorių. Be to, palūkanos bus gerokai didesnės, o prieiga prie bankų kreditų - labiau apribota. Tuo pačiu metu įmonių pinigų srautai metų pabaigoje buvo kur kas prastesnės būklės negu pradžioje, ypač daugiausia energijos vartojančiuose apdirbamosios pramonės sektoriuose.
Ar tokiomis sąlygomis turėtume laukti įmonių bankrotų skaičiaus didėjimo?
Nemokumo „paradoksas“, susidaręs dėl COVID-19 pandemijos, turi išnykti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji susijusi su vyriausybės intervencija. Pastaroji dabar jaučia daug didesnį spaudimą nei prieš dvejus metus dėl grįžusios infliacijos ir prieštaraujančių vieni kitiems pinigų politikos tikslų. Nors daugumoje išsivysčiusių valstybių per pandemiją suteikta parama iš biudžeto sudarė daugiau kaip 10 BVP punktų, Europos šalys, išskyrus Vokietiją, dabar pinigus leidžia atsargiau. Energijos krizei spręsti skirtos priemonės (tarifų didinimo ribojimai ir kt.) sudaro apie 3 BVP punktus. Kitaip tariant, vyriausybių taikytą „bet kokia kaina“ metodiką laikas pamiršti. Antroji priežastis susijusi su pačiu dabartinės krizės pobūdžiu, kuris iš esmės skiriasi nuo sveikatos krizės: COVID-19 pandemija buvo daugiau ar mažiau laikinas sukrėtimas, dėl kurio įmonių kone visos kintamosios sąnaudos išnyko. Kita vertus, dabartinė krizė yra veikiau nuolatinio pobūdžio sukrėtimas, lemiantis visur augančias sąnaudas, kurių valstybė kaip visumos padengti negali.
Tokiomis sąlygomis sunku nedaryti prielaidos, kad per ateinančius ketvirčius įmonių nemokumo atvejų skaičius smarkiai augs. Be to, daugelyje šalių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, jau prasidėjo normalizacijos procesas. Ten bankrotų skaičius per pirmuosius dešimt metų mėnesių išaugo maždaug 50%, pirmiausia transporto, platinimo ir žemės ūkio maisto produktų sektoriuose. Tikriausiai perdėtume sakydami, kad esama pavojaus, jog pasipils bankrotai, ir, a fortiori, plataus masto „užsiėmimo nereikšmingais dalykais banga“, kaip spekuliuoja kai kurie komentatoriai: pirmiausia, valdžios įstaigos atidžiai stebi situaciją; antra, energijos normavimo galimybė labai greitai, panašu, išnyks. Nepaisant to, 2023-ieji turėtų signalizuoti mikro ir makroekonomikos (re)konvergenciją.
